Ilgesys

UŽEINA ilgesys, kaip viesulas į mišką,
Ir blaškos, draskosi baisus;
Nei baltos bangos, putų šmėklomis ištiškę,
Nusilpęs graibstos debesų…

Laukų žolynai plazda žemėn prisišlieję
Ir verkia skundžiasi kniūpsti;
Iš debesų skaisčiom čiurkšlėm į žemę liejas
Žaibų rūstybė per apsti…

Ūmai užeina – blaškosi, kvatoja, purto –
Nueina eisena rūsčia…
Širdis nuvargus ir tuščia

Pajunta vėl sugrįžtantį jo žingsnį kurtų,
Tarytum pilnas siaubo, sielvarto ir smurto
Bangas, viską nušluojančias, plačias…