Džiaugsmas, senasis liūdesio apaštalas

Tu ateini, senas liūdesio apaštale,
dulkėtom kojom. Namų ieškoti?
Tau nėra vietos žemėje
ir nebuvo Paskutinėj Vakarienėj;
tave persekioja
amžinas mūsų bičiulis liūdesys.

Kodėl tu niekada neateini po jo?
arba prieš jį?
Aš pradedu tikėti, kad tavęs nėra,
senasai apaštale.

Jeigu jau niekada negrįši žemėn –
mes neturėsime vaikystės,
ir visos mūsų svajonės bus nevaisingos.

Nori atimti vaikystę, džiaugsme mano?
Nori naktį užpilti ant mūsų sapnų,
senasai liūdesio apaštale?

Mes esame negyvas pasaulis,
kuris turėjo apsaugoti daiktus.
Mes esame miręs sodas,
kuriame auga negyvi vaismedžiai.

Ant mūsų krinta negyvas lietus
ir mūsų kūnus pasiekęs pavirsta ledais,
kad tu, senasai apaštale,
paliktum mūsų liūdesio tarnas,
o mums: kad užtektų tik poros ašarų
išeinant anapusėn žemėn.