Atminimai

UŽ LANGO vėjas ir lietus smulkutis dulkia,
O aš vartau savo eilėraščius senus –
Atgyja valandos, ir taip gyvai ir smulkiai,
Jog nūn matau visus užgesusius sapnus.

Sumirga ten lakių akimirksnių drugeliai,
Aru pašautu krinta valanda skaudi:
Pažaislio šilas, Nida, Zarasai, Amaliai
Ir Nemunu kelionė ta, pabodus ir graudi…

Žaliakalnis su obelų žiedais mėlynėj,
Žvaigždė suspindus ašaroj ir akyse…
Tarsi kareiviai apdulkėjusiom milinėm,
Pakrikus bėga metų virtinė visa…

Ir šneka žodžiai, nei lietus į tylą,
Ir šypsosi, nei saulė į langų stiklus…
Vidunaktį gūdžiai vaitodamas pakyla
Kažin ko mirštančio atodūsis gilus…

Tiktai nūnai matau, kaip negyvai, neaiškiai
Tada rašiau, ir kas dabar čia įskaitys,
Kaip laimės žiedlapį sumynė ir sutraiškė
Tasai giliu purvu nubridęs lapkritys…

Ir nūn tas žiedlapis tarsi drugelis plazda, –
Ogi baisesnis buvo nei pati mirtis, –
Ir skamba, kaip pavasariu apsvaigęs strazdas,
Mano pilka, niūri, beprasmiška buitis…


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>