Meškeriotojas

Ei, vaikai, – visi iš gryčių!
Žiūr, -karklai pilni katyčių.
O tarp alksnių ir žilvičių
Pilna čiulbančių paukštyčių,

Ir varliukų pilnos valkos
Žalią rūbą pievos velkas.
Paupių žaliam atole
Mirga purienų karoliai.
Kur tik akimi pažiūri,-

Pamatai vaikučių būrį.
Nes atėjo linksmas laikas, –
Džiaugiasi kiekvienas vaikas.
Gryčioj būti nesinori;
Laksto visą dieną ore.

Bet vaikučiai, būkit ramūs!
Ir gerai klausykit mamos.
O, be to, dar reik žiūrėti,
Ką jums kartais sako tėtė.
Nors norėtųs jums labiausiai,-
Neikit niekur nesiklausę.

O jei leido pabėgioti
Lauke, pievoj arba sode,-
Reikia toli nesivalkiot
Ir laiku pareiti valgyt.
Mama verkia, tėtė šaukia,
Kai vaikučių nesulaukia.

Ir bendrai kiekvienas vaikas
Tegul savo kiemo laikos.
Esti baisiai bloga, broliai,
Jei nueina kas per toli.

Štai pažįstate jūs Matą,
Vaiką pusseptintų metų?
Buvo geras, doras vaikas,
Linksmas ir švarus, ir sveikas.
Jis nelandė po palovį
Ir prieš valgant rankas plovė.
Žaidė sau gražiai per dienas.

Po laukus nelakstė vienas.
Nors būt oras ir geriausiais,
Niekur neina nesiklausęs,
Užtat mama jį mylėjo,
Tėtė dviratį žadėjo.
Ir visi jį žmonės gyrė,
Sakė: “Matas, ot, tai vyras!”

Tačiau vieną kartą Matas,
Antis paupy pamatęs,
Pažvejoti panorėjo,
Panorėjo ir išėjo.
Niekam nieko nepasakęs,
Pats sau vienas upėn lekia.
Bėgdamas greitai pro klojimą,
Tėtės meškiarę jis ima.

Ant pečių ją užsidėjęs,
Jis kaip didelis koks žvejas
Vienas upėn saukeliauja.
“Ach, kaip linksma, ach, kaip nauja!
Kaip ten buvę, kaip nebuvę,
Pasigausiu aš sau žuvį!”
Taip sau MAtas vienas mąsto,
Bijo, kad kas jo nerastų…

Palei upę antys tupi.
Antims Matas baisiai rūpi:
“Matai, Matai, neik į upę!
Baisu į tave žiūrėti,
Pasakysim viską tėtei…”
Bando antys atkalbėti.
Bet Matukas jų neklauso.
Sėda sau ant kelmo sauso.
Meškerę artyn privilkęs,
Pakabino pusę silkės
Ir į vandenį įleido.
Trupiniais į antis svaido:
“Ei, prikąskit jūs liežuvį!
Pasigausiu aš sau žuvį…”

Žiūri Matas į paviršių,
Viską jis aplink užmiršo.
Žiūri Matas lyg nuliūdęs,
Kaip paviršiuj plauko plūdės…
Staiga visos plūdės skęsta!…
Mato lydį jis kaip rąstą…
Ei, broluti, nėr ko laukt!
Reik tuojau užkirst ir traukt.
Dreba kojos, kinkos virpa,
Rankos lyg tartum nutirpo.
O lydys po upę trankos,
Traukia meškerę iš rankos.

Meškerės neleidžia Matas,
Bet lydys stipresnis, matos:
Uodegą staiga pasuko
Ir į vandenį Matuką
Draug su meškere įtraukė.
Visos antys baisiai šauka…

Mūs Matukas prunkščia, šoka:
Vargšas plaukt visai nemoka.
Upės krantas, rodos, arti,
Bet vis tiek jau reiks prigerti…
Mūs Matukas čiaudo, kosi;
Ir pro ausis, ir pro nosį
Jam vanduo į vidų veržias,
Ryja žoles jis negardžias…
Bando šauktis mamą, tėtę,
Bet kas gal iš čia girdėti?…
Nėr kur jam pagalbos rasti.
Jau Matukas ima skęsti.

Bet čia antinas didysis,
Kurs vaikams buvo įgrisęs,
Šoko gelbėt iš gilybės.
Nosį jis snapu sužnybęs,
Su Matu į krantą plaukia.
O ant kranto antys laukia
Ir sučiupę visos traukia.
Štai jau krante šlapias vaikas
Vos tiktai ant kojų laikos.
Antis sako: “Ai, Mataušas,
Eina tartum lyg įkaušęs…”

Visos antys pasitarę
Matą į namus parvarė…
Ką tik teko joms regėti,
Viską jos pasakė tėtei
Ir nuėjo tvartan tūpt,
O Matukas gavo lupt.


1 komentaras - Meškeriotojas

Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>