Vasaros diena

Mane pabudino balandžių sparnų švilpimas
ir saulės potvynis, tvinstantis man į akis.
Vienodai dūzgia senelės ratelis šviesiam kambary,
ir dūzgia nematomi bičių spiečiai kaimyno
žydinčioj liepoj. Supasi vasaros vėjas trapiuos mezginiuos
Žydrių ir banguojančių lango užuolaidų.

Uždusę kelionėj ilgoj, alsuoja stoty traukiniai.
Ir čirpia, kartu su žiogais, geležinkelininko
švilpukas. Išbėgu basas baltais akmenim
į sodą, pilną vėsių šešėlių. Užlieja mane tenai
saulėgrąžų, žemės ir žydinčių vyšnių kvapas.
Ten snaudžia ant kalkėm nubaltintų plytų,
primerkęs žalsvas akis, mano driežas mažytis.
Ir žvirbliai tako dulkėse maudos ir plepa.

Parpuolu į žolę; klausau, kaip iš lėto plaka mano širdis.
Kaip užgauna šakas obelies skambėdami debesys.
Kaip nunokęs vidudienio saulės karštos spindulys
nukrinta ant veido ir vokus man degina…

Vėjas užmiega žolėj. Girdžiu, kaip nudilę akmenys
apšepusio senio galanda žirkles ir peilius kieme.
Čirpia žiogai. Ir švilpukas. Cirpia peilių atšipę ašmenys.
Visa girdžiu aš vasaros dūzgiančiam ir didžiuliam name.
Pramerkiu akis – ir mėlynė visa su šiltais debesim
į užmigusius mano delnus lašas po lašo laša.