Tave atsimenu

Atsimenu Tave dažnai, o senas Vilniaus mieste,
Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu.
Atsigulu į žemę šiltą, šiltą
ir amžinai miegu, miegu…

Ir rodosi: širdis nepaprastai ramiai suplaktų
(Jei būtų nors lašelyje gyva!),
bet jos ramybės niekas nesuprastų,
net mylimoji, per mirtį tapus artima.

Atsimenu aš, Vilniau, Tavo bokštus,
saulėleidį ir Tauro kalną vakare,
kai žaisdavom kariais, gyvenimu ir laime sotūs;
tik buvom per maži, kad gintumėm Tave.

O būtumėm Tave kaip kūdikiai apgynę:
iš sniego pastatytumėm aukštas pilis.
Prikeltumėm iš dulkių Gediminą,
kad laisvėje sroventų Vilnelė ir Neris!