Pro ledus…

Ruduo toks buvo ilgas ilgas,
o kiek naktų, o kiek skaudžių!..
Alpau pavasario pasilgęs,
miriau, kaip meilė be žvaigždžių.

Miriau, kaip mirė vargšės tautos
Sibiro šalčių siautime,
kad amžiais melas viešpatautų
ir amžina mirties grėsmė.

O ėjo balsas iš po žemių
skaudžiais atodūsiais maldos:
kas iš tautos gyvybę semia,
nemiršta tautai niekados!

Pakilo daigas iš po sniego,
upelis veržias pro ledus, –
kaip vėjas laisvės gandas bėga,
ir aidi tūkstančiai aidų:

Nemirs vergijoj alpę tautos
Sibiro šalčių siautime,
ir amžiams melas bus sugriautas
ir amžina mirties grėsmė!