Lietuviškam žodžiui

O mūs šventas lietuviškas žodi,
ilgą naktį vergijoj kalėjęs,
ne kaip vergas šiandien pasirodyk,
bet kaip laisvas pavasario vėjas.

Be tavęs daugel kryžkeliuos krito,
tau skambėt mūs padangę apgynę..
Nesulaukė jie tekančio ryto,
bet sulauks Lietuva, jų tėvynė!

Jei tavęs nebekausto sugriuvę
skaudūs pančiai, rakinę lig šiolei,
šauk, vadink tu kiekvieną lietuvį,
šauk kovon nemarion, ne prieš brolį –

šauk į žygį prieš senąjį jungą,
iš kapų kviesk pakilti vaidilą –
apie skaudų likimą ir sunkų
užmirštų mūs dienų teprabyla.

Tepabus mūs krūtinės užmigę,
tepradės mūsų širdys vėl plakti,
ir, išėję į vieškelių žygį,
šviesiu rytu paversim tą naktį!

Piemenėlio dainoj iš pagojų
ir iš staklių seselės trinyčiuos,
ir pilkosios žemelės artojų maldose
tu aidėk iš bažnyčios,

o mūs šventas lietuviškas žodi,
kaip ramunė mūs žemėj pražydęs,
iš gimtųjų viensėdžių ir sodžių
tu skambėk stebuklingas ir didis!