Giesmė kunigaikščių miestui

Nutilusi giesmė vėl į padangę kyla,
kaip dūmas timijamo, miros ir kodylo,
nutilusi giesmė vėl neša visą šalį –
bažnyčių, miestų mūrus ir laukų lūšnelę –
į ten, kur rytuose malda ir raudos girdis,
į ten, kur vėl išvydo laisvės saulę širdys,
į ten, kur užkelti mums buvo sunkūs vartai,
į ten, kur krito jie jau paskutinį kartą.

Senųjų kunigaikščių, tėvų sosto mieste,
tau Lietuvai per amžius buvo lemta šviesti.
Visos tautos skausmais ir meile išaugintas,
kaip perlas nuo vagių, nuo svetimųjų gintas,
kaip deimantas brangus krūtinėj tu spindėjai,
nebaisūs buvo tau kruša, lietus, nei vėjai, –
spindėk ir šviesk ir vėl iš pančių išvaduotas,
visų žvaigždžių žiedais mūs žygiams vainikuotas.

Kaip be žiedų gėlė, juoda naktis be ryto,
mes be tavęs našlaičiai šalnoj ir šalty vytom,
mes be tavęs ir jūron išplaukt nedrįsom drąsiai –
taip buvo liūdna, nyku, taip buvo ankšta dvasiai!
Nei vėtroje žaibų, nei verto laisvės mosto,
iškeltos mūsų burės vėl suplaukė į uostą, –
vėl grįžom žemės art, kviečių auksinių sėti
ir nevilty skaisčia tava viltim tikėti.

O Vilniau, o brangi šventa aušrų aušrine,
tu visuomet lietuvio guosdavai krūtinę!
Tu kaip pavasarį baltų alyvų kekė
žavėjai klystančio Jogailos seną akį,
aukštuos Neries šlaituos, pakrantėse Vilnelės
ramino Vytautą pušų kepurės žalios …
O pro tave Kęstutis kai į Kauną jojo,
tik tavo soduos amžinai užmigt svajojo.

O Vilniau, Gedimino sapnuose pražydęs,
ir laisvėj ir vergijoj vis kilnus ir didis,
kartų kartoms vaidilų maldose pašvęstas
ir amžiais, kaip žvaigždynų stebuklingas raštas,
lietuvio sieloj spindįs be dėmės šešėlio,
tu vėl gyvent ir augt ir vest mus prisikėlei.
Gyvenk ir auk ir vesk į tėvų garbę tautą,
kad ji laisva šioj žemėj amžiais viešpatautų!

O Vilniau, Aušros Vartų žvaigždėtoji šventove,
nei metai, nei karai tavęs mums nesugriovė –
iš jųjų išbridai tu su Kristupu šventuoju
ir ant pečių kaip kūdikį šviesių dienų rytojų
išsinešei iš dūkstančių, skandinančių verpetų!
Ir vėl nuaidi vardas tavo per pasaulį platų,
vėl kelias praeitis žila, kur požemiuose rūsi –
buvai širdis tu Lietuvos, buvai, esi ir būsi!

Nutilusi giesmė vėl į padangę kyla,
vėl geležinis vilkas jos aiduos prabyla,
vėl regim pro rūkus mums mojant Gediminą,
vėl Vytautas svečiuos į menę mus vadina,
o menėje senoj Kęstutis mūsų laukia:
veidai jų džiūgesio pilni, neapsiniaukę.
Veidais šviesiais ir mes prieš jų sustokim veidus,
tegu naktis pikta be atminimo sklaidos.

Tegu giliam kape tautos klajonės miega,
te niekas nebekels iš žemės keršto diego,
te brolis broliui bus vėl mylimiausias brolis,
te baltas vytis skries per dangų vėtros šuoliais,
te pasaka sena, kaip užmiršta motulė,
kuri kalnelyje po topoliu ten dūli,
apgaubia klonius ir upes, girias ir pievas,
tesaugo mūs laukus vėl mūsų geras Dievas.

Vasarvidy – kai Jo ranka pakilus laimins nuo
Mūšos lig Drukšių, visus lig Ulos kaimus,
Jam Agnus Dei gaus visų bažnyčių bonios,
ir maldai Palanga puls, Trakai ir Švenčionys.
O Galvės ežero aušroj pakeltos vilnys
vėl kaip sena garbė į aukštą krantą vilnys
ir dulkes neš į dugną nuo senųjų plytų,
ir džiūgaudamos sveikins naują laisvės rytą.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>