Sesuo

Tu taip arti, kad net skauda.
Ir vis tiek
vaikštau su savo svajonių
sakalu ant rankos
ir nepažįstu tavo
erškėčių žemės.
Kažkas nudažė
mudviem akis
ta pačia spalva.

Iš to paties molio išdegino
kermošinius švilpukus:
molines paukštes.
Tu padėjai savąjį ant ugniakuro:
vėjui švilpauti.
(Manąjį sudaužė piktas piemuo
Skuodo žvyrduobėj.)

Tu vis tebeieškai
niekieno žemėje,
skubėdama, nervingais pirštais,
paskutinės nuolaužos,
kuri užbaigtų ąsotį
ir vanduo su debesimis
rastų jame namus.

Vaikštom kartu,
taip arti, net skaudu,
ieškodami stebuklingo žodžio,
kuris padėtų mudviem išspręsti
molio ir paukščio mįslę.
O erškėčiai keroja tavo sode.
O sakalas mano dar neužgimęs.