Broliui

Šią naktį aš jaučiu – jis iš namų išeina:
– o rudenio audra ir lietūs plakas į stiklus –
jis šlitinėja gatvėmis, apglėbęs rankom veidą,
ir verkia. Aš žinau. Ir jam kalbu:

Kai aš rašau apie medžius, kurie dangun grūmoja,
kai apie pranašą, paniekintą minių,-
aš tau kalbu, nes tu tikrasis mano brolis,
aš tau kalbu, kad ant drėgnųjų akmenų
tu nesukluptum, kad pakeltum liūdną galvą,
nes tu turi gyventi, mano broli – tu!

Ir tu žinai: kada tamsių namų palėpėj,
vidurnakty – kaip didelė nakties žaizda –
liepsnoja langas – ten yra atėjus,
pas vieną žmogų, tavo brolį – ta pati kančia,

kuri tave naktim kaip juodas sapnas
kankina, degina, bet žodžių jai tu nerandi; –
ir jis, jis ieško jų šitoj nakty,
šituos tylos atodūsiuos ir maišaty
audros dejavimo, šakų šniokštimo ir lietaus,-
ir tu norėtum glostyti šito žmogaus
pavargusias rankas: jis tavo žodžius rašo…

Aš tau kalbu. Mano tylusis broli.
Kai tu verki, ir aš verkiu kartu.
Kai aš sakau: esu kaip medis – vienas, išdidus, –
ir tu kalbi: aš vienišas ir išdidus kaip mano brolis.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>