Brolis pasakoja

Tada sumainėm žiedus
su sesule Naktim –
plukdėm erškėčių vainiką
ir degančią tošį
pavandeniui…
Laukėm dalgio plakimo,
žirgų kanopų
už nuogo beržyno
ant smėlio kalvos.

Tu paėmei mano rankas
į savąsias,
kad pasitiktumėm
didžiąją vėsumą
kartu.

Sesuo stovėjo viena
ant aukšto kalno,
laikė saulę rankomis,
kad mūsų diena
nesibaigtų.

* * *

Sesuo, sesuva, sesele,
balta epušėle, drebėk,
kai dar niekas nejaučia,
niekas
negirdi audros.

Drebėk ir sakyk, kad mano
rankos ir mano širdis
drebėtų kartu
prieš ateinančią
vakaro miglą.

Vakaro miglą,
varpo aidėjimą,
žinią,
kad dar vienas brolis
paliko tave.

Sesule, kodėl palikau tave
vieną drebėti
dangaus pakraštyj?

* * *

Uždenkim plaukais akis,
uždenkime delnais,
uždenkim lininėm marškom,
kad niekad
pasakų paukščio plasnojimas
mūsų nebeišgąsdintų.

Tegul praskrenda aitvaras,
tegul praskrenda mūsų neliesdamas,
tegul geria iš girių šaltinio,
iš žemės delnų:

rasą ir ašaras,
ašaras, rasą…

Tegul geria
ir auga
vienas į saulę.

Saulele motule, ne mūsų.
Diena motinėle, ne mūsų.

Dienoja Dievo diena.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>