Sielos paveikslas

Po žemu ir pilku dangumi
Aš einu palenkęs galvą
Ir mąstau, kaip sielai artimi
Tie tušti laukai ir kalvos
Rudenio mieguistam nykume.

Kojas vilkdamas drėgna žeme,
Prieinu lapuočių mišką
Ir stebiu, kaip ore tingiame
Raudoni, gelsvi, išblyškę
Supas lapai – negyvi drugiai –

Ir pusiau nusilapoję
Medžiai stūkso tartum kaliniai,
Nuplakti rimbu kandžiuoju,
Šalty kūnais, virpančiais gailiai,
Ant jų kabant paskutiniams skarmalams.

Akys, klaidžiokit laukais, pakol sutems!
Tas rudens paveikslas, mano
Siela, tau patinka, nes jame
Atpažįsti kraštą, kur gyvena
Tavo liūdesys ir pilkuma.