Rudens elegija

Nepažinti žalio miško!
Kas pamargo, kas išblyško…
Daug kas svyri be vainiko,
Daug kas visiškai išnyko…

Dulkės, kur ramunės mirė, –
Braido grobuonys po girią,
Žemės žiežula ravėja
Jos pavėniais stypinėja!

Ji vis tyliai skina, skobia,
Ką nurengia, ką nugobia,
Ruošia savo ruošą rūsčią –
Todrin girioje taip tuščia!

Tai rudens rimtis graudinga –
Bet ir širdžiai daug kas stinga,
Ir netesi, kas sapnuota
Apie žemės trumpą puotą…

Daug žadėjo man žibutė,
Menką pėdą riša piūtė,
Juo, kad alkis, kaičia puodą,
Daug talpesnį už aruodą…

Bet kur grūdas, ten ir pelas –
Kas žadėta, gal ne melas,
Gal aš sėsiu sėklą vislią,
Kai išminsiu gyvio mįslę…


1 komentaras - Rudens elegija

Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>