Metai be žiogo

Šalta naktis. Bet dieną dar atšyla.
Greta mirtis, todėl gyvybė kaupias
prieš pirmą šalną. Vasara jau traukias, –
greit amžiną mirties – gyvybės bylą
išspęs ruduo. Laiškai neparašyti
sudegs. Taip parkuos deginami lapai.
Vienutėn iš vienutės – šie etapai.
Be žiogo – metai. Bandymai išgyti.

“Iš nervų visos. Tik viena – iš meilės.”
”Kas nemylėjo – tas ir negyveno.”
”Tremčių ir kryžių! Tautai reikia meno
suprantamo.” “Ką reiškia šitos eilės?”
Žiogeli, griežk. Nesigailėk kojelių!
Aš negirdžiu, bet gal išgirs koks glušas?
Rudens liūtis – blaivyklos šaltas dušas, –
išleis, ir eik neklausinėjęs kelio.

Nubusk ir melskis: “Tėve nebe mūsų,
neduok daugiau jiems duonos kasdieninės, –
pyrago duok.” Kasdien mažiau tėvynės.
Teliko himnas, o giesmė užduso.
Juokinga skųstis. Giedrą keičia lietūs,
tad saulės blyksniai skaudūs kaip patyčios.
Joks šventraštis neišaugins garstyčios, –
todėl esu. Ir tik todėl – poetas.

Todėl kiekvienas laiškas – paskutinis.
Išspaustas vynas neraškytų vaisių.
Todėl esu. Ir tik todėl išeisiu
užrašęs turtą – rudenį auksinį.
Rugsėjo auksas – visos brangenybės.
Diena trumpyn, bet ir naktis trumpėja.
”Gimimo dienai dovanok man vėją.
Gimimo nakčiai – dar šiek tiek gyvybės.”


1 komentaras - Metai be žiogo

Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>