Apatiškas ruduo

Kažkur ėjo nutekėjo upės.
Kažkur šunes vasarą nulojo.
Mano gėlą rudens gelsvo ūpo
Šiandien rytą liepų lapai kloja.

Pasakykit, pasakykit, mieli,
Ko tos varnos visa gerkle rėkia?
O man regis, bus šią naktį vėlei
Visos žvaigždės aiškiai pasidriekę.

Eisiu tąsyk – eisiu vienas ašai
Susimąstęs dėlei visa pikta…
Lyg sprendimą kvailą pasirašęs
Nieko gera tyčia nesutikti.

Mano pėdos aiškiai deklamuos jums
Apie meilę, mirtį, apie vargą;
Nes ir žemė, kurią aš dainuosiu,
Iš tikrųjų negaluoja, serga.

Todėl – kas man, jei nubėga upės
Arba vasarą nuloja šunes,
Arba varna ant šakyčių supas
Nuogo beržo pačioje viršūnėj?

* * *

Eilėraštį drebančiom rankom –
Apie išraišką rudenio rudą.
Ne! Tai ne rudenio liūdesį renkam:
Tai gyvenimas visko prigrūdo.

Nuo mažens visą svietą mylėjau,
Jaučiau užu žmogų ir žvėrį;
Kožnam beržui lenkiaus pakelėj
Ir visiems savo širdį atvėriau…

Ar gerai, kai jus sifilis ėda,
Kai trachoma akis jūsų merkia?
Po velniais jūsų dorą ir gėdą! –
Siela liūdo nuliūdo ir verkia…

– Aš seniai kaip šuva alkanauju,
Iš nieko ničnieko neimdamas: –
Kas man darbo, jei džiūsta kam kraujas
Arba miršta, sakysim, nuo gimdymo…

* * *

Prajojo vakaras ant žvaigždžių pulko.
O mėnuo be sparnų. Šviesos prižarstė tylumą
Ką pasakyčiau, jei dabar ateitų,
Jai, mano mielai mylimai?

O juk tai jai, dar būdams kaime piemeniu,
Dovanų žadėdavau, kokių nieks neturi:
Nueiti su tėvu už ežero palšo
Ir žvaigždžių atnešti pilną kepurę!

Dabar sudievu, tėviške, parugėmis susišukavusi,
Siūbuok sau dienas iš mėlyno šilo tolumos gražiosios…

Aš praeitį po žalius vieškelius,
Po traukinius ir tolimas stotis vežiosiuos…
Ir gal kada visai netyčia,
Ar mano metų rudenuos,
Pamačius, kad pavasariai kasmet kartojasi,
Širdis jaunystei raudą padainuos…


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>