Plunksna

O BUVO toks gražus gegužio galas,
Purienomis gelsvai putojo pievos,
Ir tais žaliais laukais, ir tais linksmais berželiais
Iš mėlyno dangaus gėrėjosi pats Dievas.

Šypsojos spinduliai ir šilas džiaugės,
Ant padrikų plaukų užkrito rasos gailios –
Tuomet mudu kalbėjom, mielas drauge,
Kalbėjome apie Tristano meilę.

Ir manėme, kad mūsų žodis
Atneš pavasarį, atneš paguodą –
Tuomet ir šis pasaulis rodės
Tartum pražydęs vyšnių sodas.

Bet juo tolyn, juo žvilgsniai geso:
Ir mano jėgos – tavo galios.
Mudu užmiršome, brangioji sese,
Pavasarį, purienas ir berželį.

Ir buvo taip graudu ir nyku baisiai –
Pasaulis akyse apmargo.
Sakyk, brangi, ar mes galėsime pateisint
Šiais žodžiais sunkų žemės vargą.

Ar ras mumyse nors truputį paguodos?
Ar būsim mes nuvargusiam paunksme?
Sakykit jūs – tu, mano mielas žodi,
Ir tu, mano brangioji plunksna…