Pavasario pumpurui

Iš amžių rūko atėjai tu šiton žemėn,
iš amžių sosto ją ir vardą sau gavai, –
ir kiekviena naktis tau nauja ryta lemia,
ir rudenio šalnoj ne amžiams tu žuvai.

Iš pilko peleno, iš skausmo, iš griuvėsių
tu kaip pavasario žalia šaka
kelies į Dievo saulę didelę ir šviesią
likimui ąžuolo, ne žiedo pakelės!

Žvarbių žiemos speigų ir vėtrų nepabūgęs,
o žemės pumpure, mūs džiaugsmui prasiskleisk.
Po debesim ir po mirties juodžiausiais smūgiais
būk gyvas prošvaisčių auksiniais spinduliais.