Tyla

Medžių šakose sumigs pavargę paukščiai,
vėjas į bedugnę nusiris,
užsidegs žvaigždelės danguje taip baugščiai
ir į miglą eis gimtasis pagirys.

Širdyje suplaks gyvybė paskutinį kartą,
kraujas gyslose atšals ir sukrešės,
paskutinį žodį, iš širdies išrautą,
užrašyti lapan stingstą rankos sieks.

Ten jau bus sužibę paslaptingų miestų,
kaip bažnyčių žvakės, tylūs žiburiai,
kad tylos beribės niekas neišplėštų,
augs ant mano kapo kadugiai.