Laterna obscura

Mudu piešiame vaiko veidą ant pirmojo sniego.
Po laukinių aviečių šakom supa lėlę sesuo.
Lengvą sniegą paklojo nakčia darbininkai ant gruodo
ir dažo derva medinį tiltą per Bartuvą.
Pirmagimis sniegas purus kaip sesers plaukai.

Per susigūžusį tuščią Žemaičių kaimą
lekia kazokai, nuogais kalavijais kapodami
baltą bežadę žiemos mėnesiena.

Mudu piešiame brolio veidą ant pirmojo sniego.
Nuomariu serganti sargo duktė sužiedėjusią duoną
trupina kapo duobėn. Kaimietės vaškinį veidą
ir klostyto popieriaus priegalvį sniegas užpusto.
Pro pūgą aidi kimi giesmė ir uždusę varpai.

Per tylų, miegantį, baltą Žemaičių kaimą
lekia kazokai, rimbais ilgais kapodami
medžiuose žėrinčią žydrą žiemos mėnesieną.

Niekas tavęs nebučiavo labanakčio. Niekas kartu neraudojo
mirusios motinos. Tėvo pakarto nelaidojo niekas.
Tavo žemė buvo tuščia ir nuoga. Tavo žemė, kaip žemdirbio delnas.
Niekas tavęs karalystėn neleido – pilki apdarai plazdėjo
kaip seniai pamirštų pakasynų vėliavos. Maro marškonys.

Per skurdų Žemaičių kaimą lekia kazokai,
ant iečių ilgų nešdami sukapotą
mėlyną žiemos mėnesieną.

Skaistų sekmadienio rytmetį spindinčioj žemėj
dažo derva darbininkai medinį tiltą per Bartuvą.
Teka giliai po ledu neskubėdama upė į jūrą.
Po aviečių šakom užpustyta miega sesers lėlė.
Mudu piešiame miegančio brolio veidą ant mėlyno sniego.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>