Kukučio pagailėjimas tamsią audringą naktį

Kur, tu, Kukuti, dabar –
po mirties?
Eini kur nors perlytas,
palinkęs prieš vėją –
lyg eitum į kalną,
net šunes
tavęs neaploja.

Net ir tą vinį ištraukė,
kur kabindavai šlapią kepurę,
kai grįždavai,
malkas pardavęs Rygoj.

Kur dabar visai tai,
ką tu galvodavai,
kur dabar yra tavo matymas
ir girdėjimas –
toks aiškus lyg begalybėj.

Kur tu, Kukuti,
kitą gavai kirvelį, –
tavasis rūdija prie durų,
užkaltų
sukryžiuotom lentom,
o plaktukas
išsekė
paskui nepažįstamus žmones,
norėdamas jiems prisigerinti.

Kažin, kur tu dabar, Kukuti,
eini,
persijuosęs pjūklu,
ir nė vieno,
nė vieno šuns,
tave lydinčio.