Balta drobulė

Mano broliai kelionėj pavargo. Žemė kieta.
Akių mėlynumas išbluko. Paukščių sparnai suledėjo.
Prie balto kelio sutrupintos aukso vežėčios.
Prie balto kelio miega Didysis Molnas.

Gėrėm tą patį žalio šaltinio vandenį
Laikėme rankose mėlyno paukščio šešėlį
Plovėme veidus rugsėjo rasa ir vėju
Gėrėm tą patį užsimiršimo vandenį

Mano brolio rankos atšalo. Atėjo žiema.
Ir laukė, akis prisidengusi šerkšno plaukais,
kur kelias staiga sustoja nakties pakraštyj
ir kvepia kadugio dūmais ir atkastu smėliu.

Gėrėm tą patį juodo šaltinio vandenį
Dengėme rankom tą pačią blėstančią ugnį
Klausėmės žingsnių ant temstančio rudenio grindinio
Gėrėm tą patį kartų užsimiršimo vandenį

Mano brolio lūpos nutilo. Kelio gale
saulė sustojo. Ir laukia bežadėj tyloj.
Praskrenda paukščiai be garso. Praeina vaikai
priemiesčio gatvėmis, mėlyną tylą alsuodami.

Gėrėm tą patį drumsto šaltinio vandenį
Glostėme plaukus ir žolę miglą ir akmenį
Glostėme molį ir smėlį ir medžio šakas
Gėrėm tą patį šaltą užsimiršimo vandenį

Mano brolio akys nemato. Lino marška
uždengė veidą. Sniegas ir pelenai.
Prie kelio sutrupintos guli aukso vežėčios.
Miega prie balto kelio brolis tylus.

Gėrėm tą patį ledinį žemės vandenį
Pūtė į veidus naktim šalta tuštuma
Glostėme rasą ir vėją plaukus ir grindinį
Gėrėm tą patį užsimiršimo vandenį
Vyną ir tulžį vienos paaukotos kartos.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>