Agonija

Ugnies raudoni dantys kandžioja žabus.
Karštose samanose ilsisi pavargę basos kojos.
Į žemės praplėštą krūtinę vėjai sumetė lapus,
ir sudaužytos saulės gabalus migla užklojo.

Mes žiūrime, kaip teka kraujas bruknienojais
ligi saulėlydžio tamsybėn nubrendančio šilo.
Kažin kieno burnoj alsavimas sustojo.
Kažin kieno krūtinėje širdis suskilo.

Po gluosniu krūpteli arkliai ir glaudžiasi arčiau kamieno.
Jų karčiais palaidais srovena žemėn sutema.
Mes veidus palenkiam viršum ugniakuro duobės –
ir klausome, kaip po vėsiom, didžiulėm plaštakom nakties
mūsų ugnis užgęsta verkdama.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>