Spalgenų syvai

ZINOMA, jums meilė jau nebuvo nauja…
O, tai buvo žiedas rudenį vėlyvą!
Kas jums mano meilė, sopulys ir kraujas?
Kaip teatre – spalgenų raudoni syvai…

Ne tikrovėj buvo, o prastam teatre –
Deklamavo rolę, mintinai išmokęs,
Senas paleistuvis, perėjūnas, latras
Ir viešai iš meilės smuklėj pasijuokęs.

O gražiai kalbėjo – šviesia saule siekė,
Perplėšė drabužį ir krūtinę ardė,
Kad dar taip čia niekad nemylėjo niekas,
Taip širdies gelmėse nenešiojo vardo.

Tai kartojo saulę, tai žvaigždes minėjo –
Gėleles visokias, įvairius žolynus,
Saukė giedrą, lietų, darganą ir vėjus,
Tai auksinę delčią sprogstančiam beržyne.

Taip vaidino meilę – nelaiminga, gražią,
Ir, krauju pasruvęs, įspūdingai mirė –
Spalgenom drabužį raudonai nudažė,
O teatras visas išgąsčiu pastiro.

Taip vaidinant kartį iš kraštinės ložės,
Dailiai pažiūrėjus, viena puiki dona
Numetė po kojų jam raudoną rožę,
Numetė kaip kraują, kvapią ir raudoną…

Ir taip jis sumišo, taip jam žodžiai pynės:
Rodės, grindys lūžo, rodės, žemėn smego,
Ir ne ten mėnulį ir ne tuos žolynus –
Nudėvėtoj rolėj painiojosi netgi.

Vakare araką arba šiaip ką kartų
Gerdamas kliedėjo ir šventa vadino…
Džiaugėsi, kad meilę jis nors vieną kartą
Ne rašte, ne rolėj, o širdy pažino.

Kartą jį ta dona net svečiuosna kvietė:
Meile, tujen šitai! laime, tujen šitai!
Jos drabužių šilką netyčiom palietęs,
Svaigo, it nuo vyno, su tulžim maišyto,

Ir pasakė: Nėra galo mano meilei,
Šviesi dona, mano skausmui nėra krašto!
Nemylėjo, nekentėjo dar taip dailiai
Nieks pasauly, nei senų senovės raštuos…

Ką jūs kalbate, maestro Arlekine!
Vėl pradėsit rolių žodžiais man iš naujo?!
Man vaidinant šitą rolę paskutinę
Jau ne spalgenos tekėjo, dona, – kraujas..


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>