Recenzija

PASKAITAI kur radęs, ir taip būna pikta:
Nieko nesuprato – baisiai apmaudu.
Taip norėtųs šičia nieko nepalikti
Ir gyvent du vienu, vienu du.

Aš sakiau, mieloji, kad tai buvo eilės,
Rašalas tik juodas ir mintis juoda.
Rado jau tave ten, rado mano meilę:
Tavy širdį kietą, o many – žaizdas.

Prie didžiulių tomų prisišlies knygelės –
Joms be galo nyku, joms ten šalta bus:
Nešlamės raidėse jau gegužis žalias,
Neišeis vaidentis sapnas įstabus…

O apkris tik mudu ten bežadės dulkės,
Vortinkliais apnarplios įžūlūs vorai
Ir nekrykš džiaugsmingai tasai gervių pulkas,
Ir neklyks kalnuose mintys ir arai,

Tik prieis prie mūsų susilenkęs senis,
Tik pravers jaunystę – virpančius lapus:
Ten išgirs upokšnius ir šilus skardenant,
Šimtą meilės žodžių ir tylius kapus.

Atsivers netyčia ten palinkęs gluosnis,
Atsivers skausminga ir gili žaizda –
Atsiloš, pamąstęs – akinius nušluostys,
Ašara nedrąsiai nusiris barzda…

Ras ir kietą širdį, ras tave negerą,
Kad pamynei meilę, meilę ir mane –
Vakaras žaravęs kaip raudonas varis,
Saulė nusileidus ašarų klane…

Taip, pasmerks, mieloji, tavo šviesius plaukus
Tas išgesęs senis, ir akių linus –
Ras mane apviltą vidur lygaus lauko,
Brendantį skausmingu rašalo klanu…

Rašalas tai buvo, ir man daros pikta…
Tai ne mūsų meilė – baisiai apmaudu!
Taip norėtųs šičia nieko nepalikti
Ir gyvent du vienu, vienu du!..