Poeto meilė

Nelauki jau laimės tu, žemės gražuole,
Jei širdį poeto kada sužavėsi
Ir jojo svajonių pažadintu ilgesiu
Poetą pati pamylėsi.

Tegu jis, kaip vergas ant kelių parpuolęs,
Tau dangų palenktų ir kojas bučiuotų,
Kiekvieną gi žodį, ir šypsnį, ir žvilgesį,
Kaip laimės stebuklą dainuotų,
Ne tau jis dainuos ir ne tau jisai melsis,
Kai tu jį apglobusi meile svajota,
Norėsi praskleisti nerimstančioj dvasioj
Kas buvo žadėta, ko buvo ieškota.

Pro tavo akių prasidengusią versmę
Paskęs jis ne žemės akių spinduliuose,
Kur amžino lūkesio tylūs žadėjimai
Ne tavo jį meile paguosią.
Apsvaigęs nuo kvepiančio tavo jaunumo,
Pro šiltą sukilusio kraujo plakimą
Jis skendės į mėlynų tolių aidėjimus
Ir amžino ritmo žaidimą.

Maži tavo prižadai, žemės gražuole,
Putojančioj meilės taurėj paskandinti:
Poeto gyvenimo liūdinčiam troškuliui
Sukelti, bet nenuraminti.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>