Mylimieji

Tavim tikėjau, kai buvai parpuolus,
tavim tikėjau, kai buvai laisva,
ir kai po kojų griuvo aštrios uolos,
likai nemirusi, gyva.

Tu man tarei: – Čia veda mano takas –
mirties, ir sielvarto, ir vargo puoštas jis…
Ir man, o mylima, to tavo kraičio teko
dangaus palaiminta dalis.

Kai tu verkei, ir aš verkiau parpuolęs,
kai tu meldeis, ir aš kartu meldžiaus,
kad ryto rožėm virstų kietos uolos
kely užgesusios kančios.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>