Karalaitė

Pilkam mieste, paskendusiam rudens migloj,
praėjo ji kaip saulės spindulys pro mano langą.
Pašaukt norėjau ją, paliest jos ranką
ir tykiai pasakyti jai: – Sustok!

Ateik, užtiesk šiltais plaukais man veidą
ir paskandink savų akių žvaigždes
manų ištroškusių akių gelmėn…
Į kraują įsiliejo niūrūs, rūškanoti dangūs!

– – – – – – – – – – – – – – – –

Skurdžioj gatvelėj sutrupa vežėčių aidas
ir sminga man širdin lyg juoko geliantys ledai.
Pilkam mieste, migloto vakaro drėgmėj,
tu sutirpai kaip saulės spindulys už mano lango.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>