Atsisveikinant

O NEMATEI, kaip puikiai snigo,
Kaip krito sniegas nuo obels…
Ir aš maniau, kad mano knygos
Į tavo širdį prisibels…

O pasaką buvau aš skaitęs…
Tavęs juk žodis neprikels,
O ten prikėlė karalaitę
Nukritęs žiedas nuo obels…

Miegok rami, nerūpestinga,
Nes žodžiui jau širdies negels,
Kaip sniego karalaitei sningant,
Kaip krintant žiedui nuo obels…

Širdis kaip nerašytų knygų
Nebylūs lapai tepabals,
Ir nematysi jau, kaip snigo,
Kaip krito žiedas nuo obels…

Matyt matysimės negreitai,
Nekris tad žiedas nuo obels…
Miegok tu, sniego karalaite, –
Tavęs iš miego nieks nekels!