Ąžuolai

Ąžuolai ąžuolai – ar atkelsit vartus
Man į savo pasaulį, žaliaskliautį ir gyvą?
Lapų kraujo srovenimu, paukščių džiaugsmu
Žalios arkos dainuoja neįspėtą motyvą.

Ošia ošia viršūnės… Taip aukšta, ramu:
Ar priimsit mane tarsi daigą, mažytį?
Palikau aš gatves, palikau aš namus, –
Leiskit man jūsų žodžių šventų paklausyti…

Ošia ošia – kaip jūra… Priimkit mane,
Savo vėjo kvapu man palieskite veidą…
Duokit man lapų kraujo sruvenančio gurkšnį
Ir viršūnių simfonijos amžiną gaidą.

Ąžuolai ąžuolai – duokit man savo jėgą,
Kad vidudienį žingsniai nevystų ant kelio…
Jums nešu savo ašarų šviesą ir šilumą,
Savo džiaugsmą didžiulį – kaip saulės lašelį.