Vieversio balsas

Jau švinta medžiai
nežemiška žaluma…

Žema, po šiaurės žvaigžde,
pastogė mūsų atsiveria
į vieversio balsą, į žemės
apnuogintą šilumą,
į širmo debesio
kvepėjimą… Atėjome
čia taip trumpam –
iš tėviškės upelio atsigerti
ir atsikąsti saulėj
išnokintos duonos,
duotą valandą kaip kūdikį
savo kūnu pridengus –
amžinybei…


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>