Mano žemės paukščiai

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrenda paukščiai,
kiekvieną rudenį palieka tėviškėj lizdus.
Kiekvieną rudenį jie skrenda, kad sugrįžtų,
kai vėl į žemę grįš pavasaris skardus.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai
savų sparnų plazdėjimu išrašo ilgesį
ant mėlyno dangaus skliautų.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai
čiulbėdami ar melsdamies aplėkdavo laukus,
nes jų gyvenimas, kaip ir žmogaus kelionė, yra nežinomai trapus.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrenda paukščiai,
kiekvieną rudenį jie skrenda dideliais būriais,
kad niekas ilgoje kelionėj nepalaužtų,
kad širdį atgaivintų tėviškės sapnais.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai
savų sparnų plazdėjimu išrašo ilgesį
ant svetimo dangaus kelių.