Žuvelis žvejys

Dyžė Žuvelis asfaltu
pro mėlynus griežčių laukus,
galvodamas apie mergaitę,
džiaustančią puodus ant kėglių –
lanksčią lyg katę.

Pardavė žuvį miestely,
pirko velveto kepurę –
tikro velveto kepurę
su snapeliu ir saga.

Už likusius pirko alaus.
Ir apsisuko galva.

Ir uždainavo Žuvelis –
pačiam net graudu pasidarė,
ir baisiai pagailo savęs,
dainuojančio šitaip gražiai.

Ir jis jau galvojo:
pamačius velveto kepurę,
tikro velveto kepurę,
viską užmirš ji
ir pamylės tik Žuvelį.

Ir eis jie abu į klojimą
ristis žemyn nuo šiaudų.

Ir atmušė kojas Žuvelis.
Atsisėdęs ant griovio
užmigo.

Ir dievas atėjo
per mėlynus grieščių laukus.
Tyliai priėjo ir garsiai sušuko:
“Žmogau, tau už žodį
reikės atsakyt kaip už daigtą!”

Bet dievas,
pasižiūrėjęs Žuveliui į veidą,
baisiai nuliūdo:
Pamatė velveto kepurę,
tikro velveto kepurę
su snapeliu ir saga.

Ir tarė jam dievas: “Žuveli,
kam tau kepurė, Žuveli?
Man tu ją atiduok.
Ji neis su tavim į klojimą. –
Jai girdint, šitaip gražiai
padainuot neišdrįsi.
Ir bus tik liūdniau ir lūdniau.”

Ir tarė Žuvelis:
“Tikrai, mano dieve,
paimk tu velveto kepurę,
nes aš juk tikrai neišdrįsiu,
ką nors padarysiu baisaus.”

Dievas nuėjo per grieščius,
Žuvelis pasuko atgal,
gailėdamas baisiai savęs,
dainuojančio šitaip gražiai.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>