Žiburiai

Kur eisi, keleivi, kai žaros užblėsta,
kai apsupa žemę juodi vakarai:
nei lauko trobelės, nei kaimo, nei miesto
toli nesušvis tau kely žiburiai.

Tik vėjas, išplėšęs iš drebančių rankų,
ir naštą ir lazdą į purvą numes,
tik jausi, kaip debesys pažemiu slenka
ir viesulas blaškia į veidą žemes …

Ką šauksi, keleivi, tamsoj pasiklydęs,
ir kas tavo kurtųjį balsą girdės? ..

O skamba Jo vardas galingas ir didis
už vėtros baisios, už toliausios žvaigždės.

Pro naktį, pro lietų, pro audrą, parpuolęs,
“Išvesk…” sau širdy jei tyliausiai tarei,
stos sraunūs upeliai, skils akmenys, uolos,
ir švies tau po kojų dangaus žiburiai.