Ženklų psalmė

Aš pro pasaulio džiaugsmą gal praeisiu,
ir mano paslapties pasaulis nežinos –
nustūgaus vėtros pro viršūnę, nukris rudenio vaisiai
ir sielininkai Nemunu lig deltos nudainuos.

Ant marių krašto užneš kaimą gelsvos smiltys,
sugrįš žvejai ir namo neberas –
kur mano ilgesiui, kur mano gėlai keltis,
mirties panūdusiai baltų bažnyčių žiburiuos.

Užmirštos giesmės Ezekielio
man vis, man vis kaip sudrumsta ramybė atsišauks
ir ves per miestus, ves per tyrulius senų tėvų našlaitę sielą
toliau už Bibliją, toliau už Kanną, už Naim toliau.

Grius valdžios kaip blankus šešėlis, keisis kabinetai,
ir milijonų bankai bankrutuos,
užges elektra Liverpuly, Bostone, užges Maskvoj, užges Kaune, užges ir Nazarete,
patamsy tautos nematys tautos.

Ir bus labiau už delčią liūdna ir sutemę –
ir aimanavime baisiam bus taip kurtu – – –
Jis siuntė ženklų ir stebuklų tau, žeme,
o ką regėjai tu – – -