Šešėlių karalystėn

Grįžtu saulėlydžio keliu atgal,
karklam siūbuojant.
Salų raudonus akmenis migla
skarom užkloja.
O vakaras vėsus ir liūdnas
per lygumas, per lygumas ateina.

Toli paliko žemė, ir sapne
girdėti žodžiai.
Paliko soduose diena, pilna
ugnies ir rožių.
Paliko šuliniai neišgerti
giliai gelsvoj smilty.

Grįžtu. Girdžiu šnarėjimą vienodą
lengvų irklų.
Po mano kojom teka juodas
vanduo kitų šalių –
žvaigždėtas ir gilus.
Toli, virš tėviškės salų –

viršum salų šikšnosparniai plasnoja:
viršum nebepažįstamų salų.