Pokalbis su traukiniu

Kodėl toksai tu bukas, priemiestini,
Gal nukritai vaikystėj ant platformos?
Kursuoji šitiek metų viena linija
Su ta pačia kareivio uniforma.

Pusantro šimto kilometrų priekin
Nubėgi ir — atgal tą pačią dieną,
Ir niekad nedrįsti nueit nuo bėgių,
Pasivartyt kolūkio dobilienoj…

O juk buvai ir tu kadaise jaunas,
Ir iš naivumo visad pasiryžęs
Apsilankyt Venecijoj, Paryžiuj…
Tačiau pakako Turmanto ir Kauno…

Pasuk į šalį — šiandien geras oras! —
Tave aš gundau,— dar jėgų netrūksta juk!..
Tu nusiminęs rodai man instrukciją
Ir šaltą, griežtą akį semaforo.

Sakau: nepaisyk semaforų Turmante,
Visad juk vargšas priemiestinis kaltas,
Bet sutrinki tu tartum senas kurmis,
Neatsargiai išbėgęs ant asfalto…

O bėgtum per pasaulį išdidus sau —
Gal rastum kokią Dyzelienę ryškią…
Bet tu atgal ropoji atsidusęs
Ir pervažiuoji Dūkšte peteliškę…