Pats sau

Atėjau aš nuo atviro lauko,
Atskridau su nuvytusiais lapais.
Su manim pievų žalesos plaukia,
Su manim girios sakinas kvapas.

Ir nežino, kad žvėriškai plikas,
Kad namų neturiu ir tėvynė kelmynas.
Tai namai man pasaulis išdykęs,
Sakalai man bičiuliais vadinas.

Kažkame, kur granito granitas
Ir akmuo piramidėm išlėkęs,
Atėjai vaivorykštėm pražydus,
Atėjai… Ir gana man. Ir nieko.

Tokia muzika, bangos ir tonai,
Ir liemuo, ir krūtinė, ir rankos.
Taip išvirpina miško varrgonai,
Tai gal sužavi žydinčios lankos.

Ir širdyje man blendės išsprogsta –
Kažin kas pats save tat praranda.
Pats savyje nuskendęs aš trokštu
Ir genu pats savyje gigantus.