Palaiminimas

Mažas paukščiuk,
įkritęs man į plaukus –
kaip į širdį –
nuo auksinės pražydusios liepos.

Savo nekaltu prisilietimu
pažadinai mane iš tamsos
ir palaiminai…
…Mirtis tik tąsa,
tik didelis juodas sparnas,
apgaubiantis mūsų gyvenimą.
Mūsų paslaptį.

Ar mudu kada susitiksim,
mažas paukščiuk?
Aš ir paskui
norėsiu kalbėtis su tavim.
Mažas bejėgi paukščiuk
(toks galingas!) –
palaiminęs mane
kelionės pabaigoj,-
tebūnie šviesi tavo diena!