|
-> Žole – žuvie – medi – paukšti
kas aš?
Tavo vyresnioji sesuo,
karalius ar budelis,
akmuo ant tavo širdies,
pro šalį nuskriejantis vėjas?..
[Daugiau…]
Jeigu mažytė apvali aguonos galva
(rudenėjančiam lauke – sklidina gyvų sėklų)
pasikartoja obuolio ir žemės apvalume
(kokį daigą žemė išleis
šaltoj galaktikoj – vienąsyk
per saulės patekėjimą?)…
[Daugiau…]
Vienąkart
Aš kaip lapkričio medis
Nusimesiu visus lapus:
Neapykantą ir džiaugsmą,
Sielvartą ir miražą,
Baimę ir valią, –
[Daugiau…]
Progiesmiais
yra žvaigždės ir
apuoko širdis žemiau jų
ir medžio viršūnė,
ir man to gana
[Daugiau…]
-> Aš netikiu sukuriama ramybe ir džiaugsmu.
Aš ieškau didelės tamsios nakties,
kuri tamsos šydu paslėptų mane
nuo žmogaus ir žvėries.
[Daugiau…]
Mes seniai išsiskyrėm,
tik mūsų nuotoly
kiekvieną nostalgišką vakarą
atsiveria tavo gyvos akys.
Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas,
ir aš kalbu žodžiais,
išsineštais vaikystės rankomis.
[Daugiau…]
Keliaukit, lygumos,
nes jūsų laukia tie, kurie šiandieną gims,
ir jūsų laukia tie, kurie šiandieną skirsis,
kaip skiriasi nuo kranto atlauža maža,
kaip skirias kūdikystė nuo jaunutės motinos.
[Daugiau…]
Jau švinta –
aukštam debesy
skambėjo sidabro kanopos,
kažkur nudardėjo
Hefaisto vežimas…
[Daugiau…]
Jeigu negrįžčiau – išsiskirkime kaip geri bičiuliai;
palik man paskutinės vasaros žymes:
iki raudonumo įkaitintą vynuogę
ir vieną kraujuojantį krūmą,
kurį palietei savo gyslota ranka.
[Daugiau…]
-> Mes ir vėl čia susitikom.
Tam pačiam lietui lyjant
ir tom pačiom žvaigždžių viršūnėm liepsnojant.
Ir jeigu mes dar kartą susitiksim – bus lietus,
nes Tavo žodžiai visuomet nuplaunami
gaivinančio lietaus rankų.
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai