Neregio elegija

Aš pasaulio šviesios karalijos
nemačiau niekada, niekada –
juodos rožės ir juodos lelijos,
ir daina vyturėlio juoda.

Juodos vyšnios apkrito man veidą,
juodos dienos man širdį apkris,
kol iš sutemų tolimas aidas
pasigirs veriant nakčiai duris.

O naktie, o stebuklų pasauli,
per tave, per tave aš einu,
per tave aš nešu juodą saulę,
ją iškėlęs iš skausmo dienų!

Nematysiu saulėleidžių aukso,
nematysiu akių mylimos ir aušros,
ir aušros nesulauksiu
šituos aklo likimo namuos.

Žydi obelys jaunos ir gražios,
o žvaigždes kažkas keikia – girdžiu,
o rankas kažkas alpdamas grąžo:
– “Niekada neregėsiu žvaigždžių …”

Kur tos žvaigždės, kur jos, sidabrinės,
kur mirgėjimas jų nuostabus,
ar ir jūs neregėjot žydrynės,
kad suklupot prieš žemės stabus? ..

Prieš vaivorykštės šventę nepuolat,
nesimeldžiate žiedui baltam –
prieš stabus, nepažįstami broliai,
pasiklydot pasauly šviesiam …

Man pasaulio šviesios karalijos
neregėt niekada, niekada, –
ne stabam: žvaigždėm, rožėm,
lelijom tegu skamba ši mano malda.


1 komentaras - Neregio elegija

  • Aiste

    Sioms eilems mano Mama sukure muzika ir mes tryse – mama, sese ir as dainuojam sita Dieviska eilerasti. AUDRONE BARONIENE, AISTE AKINYELE, AGNE SOSTAKE

Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>