Naktis

Kai paskutinis saulės spindulys užgęsta,
kai paskutinis vario varpo dūžis,
aukštų pušų viršūnėse palūžęs,
pasineria į vakaro žarų auksinį raštą,

ateina ji liekna, kaip topolių viršūnės,
tamsi, kaip marių gelmės gilios,
tyli, kaip girių giesmės tylios,
sunki, kaip skausmo valandos bekūnės.

Ateina ji suglaust lelijos žiedo,
ateina ji našlaičių nuraminti, –
ir paskutinė ašara nukrinta,
ir “Labą naktį, Jėzau …” žemė gieda.

Ateina ji, žvaigždžių palikus sostą,
kalnai suklumpa, keliasi pakalnės,
ir kaip malda, jos rankos geros,
švelnios žmogaus pavargusią krūtinę glosto.

Ir kaitrios dulkės, dieną pasikėlę,
vėl prie pilkų arimų glaudžias,
ir tyla aimanos, ir gyja žaizdos skaudžios,
ir, einant tau, nebeseka šešėliai.