Metamorfozės

Aš pavargau bebūdamas žmogus
ir begyvendamas kukliai,
užpuolė siela jausmas nesmagus, –
ar nepakeist keliai?

Ne jis, tai ne gyvenimas gražus,
apoteozė tai graži –
pražus gyvenimas, apoteozė jo pražus,
ir mūsų niekas nenorės pažint.

Aš pavargau be skausmo ir kančios
ir ko nenumiriau beveik –
norėčiau viska viską iš pradžios
pradėti ir pabaigt.

Žinotų žmonės, kad ir aš buvau
kažin kur vienas, užmirštas visų …
Norai, pavidalinkitės greičiau, gyviau, –
jau nebe taip jaučiu, jau nebe tas esu.