Mano skudutis

Venkie, žmogeli, peikti ir barti
Šios žemės dainių, kai kanklės rauda,
Nes tu pamilsi jo psalmės kartį,
Kada suprasi ašarų naudą…

Šios žemės graudžio stebuklą didį
Uždengia džiaugsmas, ne jis – tik miegas –
Ir veikiai tarpsta, veikiai pražydi
Ilgesio delno laistomas diegas…

Linksmybės takui – slastai ir duobės…
Džiugulio liepsnos masto trumpoko –
Tvaresnei ugniai tik vargas liuobias,
Tikresnio džiaugsmo tik graudis moko…

Kas tokio mokslo verkdamas trokšta,
Mirksnio liepsnelės nebesigraibo,
Prieis per verksmą palaimos bokštą,
Žinos, kad nesti audros be žaibo.

Ir šis stebuklas, kad ir vėlyvas,
Mirusią širdį prikels, sukrutys –
Todėl ir meldžias, ilgesiu. gyvas,
Todėl ir verkia mano skudutis…