Madona su muse

Už jos pečių – nukritusi iš dangaus auksiniai mėlyna upė, prie kurios kaip žalių avelių būrys bėga nuo kalno garbiniuoti medžiai ir kurioj miniatiūrinis raitelis girdo žiogo didumo žirgą.
Praskleidusi perlais ir safyrais pražydusį purpurą, ji paduoda geltonam kūdikiui rausvą rutulinę krūtį, kurią jis abejingai žinda, niauriai žiūrėdamas į marmuro baliustrada ropojančią musę.

“O, kad žmogaus protas, kad jo širdis galėtų suprasti jos skausmingai mistišką šypsnį!” – rašė von Bock. (Vaiko pirštus, kurie kaip replėm žnybia motinos kūną, dengia jo dešinysis petys.)
Vidury nakties, kai vienintelė lempa cyptelėjusi perdega paluby, madona išeina iš rėmų, praeina pro girtą Rubensą ir žiaurų Goyą, leidžiasi laiptais į rūsį ir deda vaiką į juodo bazalto poliruotą asirišką vonią. Pajutęs akmens šaltį, jisai pradeda klykti, bet prieš ją jau prasiveria paslaugios durys, ir jinai, zirziančios musės lydima, išeina į neono šviesoj plaukiančią, tirpstančią, nykstančią gatvę.