Lietaus uždanga

Birželis įpusėja, kol kalbu.
Ir nesvarbu, ką noriu pasakyti.
Tamsa ir langas. Nepaliauja lyti.
Nemyliu nieko… Irgi nesvarbu.
”Atsimeni…” Nereikia, pamiršau, –
tamsos gelmėn neįrašysi nieko.
Išspręsta viskas. Tai, kas pasilieka,
teprimena tik kvailą kaukių šou.

Už uždangos prasideda žiema.
Langai užšalę, aikštės užpustytos.
Sustingęs laikas. Neišaušęs rytas.
Vienatvės šaltis. Šalčio vienuma.
Girti barai ir netikri draugai.
Mirties artumas, skolos begalinės.
Degtukų skundai: “Neturi tėvynės.”
”Tikėki Dievą, pasibaigs vargai”.

Baisu ir juoda, ir jokios vilties,
peties ar balso, artimo paguodos, –
lietus ir langas… Bet už lango – sodas.
Lašai stuksena… Ir ūmai – išties,
lyg iš dangaus kas drąsintų balsu –
girdžiu: “Lietus plonom stiklinėm kojom
po visą sodą bėginėja…” Loja
nakty šunelis. Ir nebebaisu.

Tarytum brėkšta… Baigiasi naktis.
Aprimsta mintys ir lietaus ošimas.
Mirtis yra kvailiausias išrišimas, –
už uždangos nelaukia paslaptis.
Naktis ši buvo spąstai. Štai lietus
taip pat pasibaigė. Tad nieko naujo.
Lietus ir balsas – tiek gyvybės kraujo
gyvenus trisdešimt trejus metus.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>