Įsiklausymai

Kiek ištarsi tiek tavo – matuokis žemes nebyly
Nes Žvėrynas ištrūkęs iš luoto jau lipa į kalvą
Jau šypsaus ir seilėjuos per miegą senam avily
Nusispyręs batus su Stankevičiaus „randu“ po galva

Tai senų fotografijų pilkas geltonis kurį
Netikėtai išvysdavai veidrodžiuos moly paminkluos
Ar sugrįžtančių paukščių voroj kurią andai neri
Kaip meistrai be vinies kad sunerdavo trobas ar inkilus

Kiek ištarsi tiek tavo – tiek mano? – tiek mūsų visų
Ir pelėsiais apėjusi duona pakvimpa minkštėja
Nesukramtęs skubėdamas springdamas rėkčiau: esu
Nes žinau kad esu ir kad žemėj dangaus padaugėjo

Kiek ištarsi tiek tavo o tu jau sakei per vėlai
Bet šventieji sukluso kaltai susižvalgė nuščiuvo
Kai sužiuro į žmogų spalvoti vitražų stiklai
Kai su šimtas pirmuoju eilėraščiu pienas nudžiūvo

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Ir driežai prijaukinti metus man naujai atkukuoja
Sugrįžtu kur kadaise sustingau per Šventąją Oną
Kur poruojasi žuvys žiūrėk: penkios aukšlės ir kuoja
Tamsios nugaros – šviesūs pilvai tamsiai mėlyna –
šviesiai geltona