Gyvenimo nostalgija

Praeis pro mus procesija aušrinių,
praeis pro mus, ir niekas nežinos,
ar bus ten vakaras, ar švies ten žvaigždės sidabrinės,
ar gaus varpų malda, kaip gausdavo kadais kalnuos.

Jaučiu veidan dvelkimą vėjo švelnų
ir balsą Jo nuo plakančių krantų –
ne vėjas ten ir ne upelis, krintantis nuo kalno,
o Viešpatie, nejau tai būtum Tu …

Pažįstu vienišo keleivio kelią klaikų,
girdėjau sutemoj jo skundus ir maldas –
jis pasaką, jis džiaugsmą, saulę ir Tave prakeikė
ir šaukė: “Niekados …” ir šaukė: “Niekados!..”

Tu niekados, o rytuose vėl saulė kelsis,
tu niekados, o tūkstančiai žiedų žydės.
Tu niekados… ir šitas liūdnas balsas
pravirkdo žemę, žiedus ir žvaigždes.

Jei Tu esi upelis, tekantis per kalnus ir per klonius,
kur neša baltą gulbės plunksną, eglės spyglį, laivelius ir žuveles,
mes būsim plunksnos, spygliai, žuvys ir laiveliai, ak, mes nebebūsim žmones,
tik nepalik čia mūsų, nusinešk, tik nusinešk…

Jei Tu esi švelnus dvelkimas vėjo,
kur migdo tulpę vakaro varpų maldoj,
nuvesk ir mus ten, kur procesija nuėjo,
neduok, kad verktų žemė, žvaigždės ir žiedai.

Jaučiu veidan dvelkimą gerą, švelnų
ir balsą Jo nuo plakančių krantų –
ne vėjas ten ir ne upelis, krintantis nuo kalno,
o Viešpatie, tai Tu šauki, tai Tu …


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>