Gyvenimo elegija

Pavasarį pragręžę beržus sunkėm sulą
ir inkilėlius nešėme į žilvičius,
ir nepamanėm apie rudenį nė vienas,
ir nepamatėme, kas sutemų pripylė čia į mūs naščius.

Praėjo vasara, pilna gėlių ir saulės,
užmiršome pravert lūšnų duris,
ir vėl ruduo, ir vėl padangės rūsčios tartum plienas,
ir vėl ant skobnio blėsta liūdnas žiburys.

Kodėl gi nepriskynėm tulpių, rožių,
kodėl gi be vainikų staktos mūs namų,
kodėl gi kampuose anos žiemos juodi pelėsiai,
kodėl gi pirkioje taip šalta, neramu?..

Nuėjo šauksmas didelis, beviltis.
O vaisiai krito purvan neskinti.
Užėjo darganos. Drugys pradėjo krėsti žemę.
Ir vėlei raudame, kad rūsiuose kaip vakar tuščia, kad šaltį kęsim alkani…

Pakibo ledo ašaros ant saulės veido.
Ant saulės veido. Ir žmogaus širdy.
Norėtumei į mėlynąją dausą pažiūrėti –
akių langai ledu užvožti, užkalti.

…Ir taip per dvylika šios žemės mėnesių
kasmet nauja viltim ir siekiais gyveni,
kasdien palikdamas nesuskaitytą karstų skaičių,
dieną degdamas silpniau gyvenimo ugny.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>