Grįžtantis

aštuoniasdešimt tūkstančių pasaulių
praeiti reikia grįžtančiam namo
ir visa tai ką nešasi jis saujoj
ugnis ir oras žemė ir vanduo

iš kūno kūnan iš vilties į viltį
visur namai kuriems jisai svetys
ir visa tai ką tenka jam patirti
kaip amžių duoklę savinas mirtis

kalnai į lygumas išdidūs žengia
o lygumos ištirpsta kalnuose
vis tiek ateina mūsų sapnuose

pradžia nokina pabaiga jos vaisiai
nukritę dūžta girios tankmėje
kur viskas skleidžias tobulai ir baisiai
kad vėl išnyktų laiko tankmėje

alsuoja jūros potvyniais ir štormais
ir Dievas žvelgia akimi šalta
kaip dulkės vėl įgauna miestų formas
ar dulkėmis pavirsta planeta

ir nieko nėr ko jau nebūtų buvę
ir nieko nėr ko kada nors nebus
ir nušvitimas būna slėptuvė
kai mirkteli bežiūrintis į mus

kaitri ugnis išdegina vietovę
virtovė virsta kalnų pelenų
paskui ir vėl ugnis atsikartoja
mielom liepsnelėm židiniuos namų

ir virš visų teisybių ir apgaulių
išsprogsta tartum visata skiemuo
aštuoniasdešimt tūkstančių pasaulių
praeiti reikia grįžtančiam namo.